Ko galime išmokti iš istorijos? Didelės infliacijos laikotarpio analizė

Vasara - geras laikas savęs tobulinimui ir knygų skaitymui. Šiuo metu analizuoju invensyviai skirtingus ekonominius laikotarpius ir dar kartą įsitikinu, kad istorija kartojasi. Tiesiog ji kartojasi skirtingais pavidalais, tačiau nežinant kontekstų, gali būti sunku susigaudyti. Rašau šiuos postus tam, kad susisteminti mintis ir jegu tai kam nors bus įdomu, bus taip pat malonu, motyvuos. 

Šiame post’e pasidalinsiu keletu istorinių momentų iš monetarinės politikos, kuri buvo vykdoma nestandartiniais laikotarpiais. Kadangi ir šiuo metu gyvename nestandartiniame laikotarpyje, kuomet palūkanų normos itin mažos arba neigiamos (tokio nėra buvę), galima šio bei to pasimokyti iš istorijos, kai buvo kitas ekstremumas - itin didelės palūkanų normos. Taigi panagrinėkime laikotarpį, kai infliacija buvo labai aukšta. 

1979 metais FED vadovu tapo Paul Volcker. Šio FED vadovo tikslas buvo sumažinti infliaciją, agresyviai didinant palūkanų normas. Palūkanų normos buvo pakeltos ženkliai virš vadinamojo Regulation Q limito. Kas buvo Regultaion Q? Tai taisyklė, pagal kurią bankams buvo draudžiama mokėti palūkanas kreditinėse sąskaitose esantiems depozitams. Kas įdomu, kad ši taisyklė, kuri buvo įvesta tam, kad išvengti perteklinio skatinimo skolintis, buvo panaikinta 2010 (Dodd-Frank Act) ir bankai tiek verslo, tiek kitiems vartotojams galėjo siūlyti palūkanas už depozitus, esančius kreditinėse sąskaitose. Tai buvo daroma tam, kad sumažinti kredito nelikvidumą, kuris prasidėjo per 2008 metų krizę.

Infliacijai didėjant ženkliai 1960 - 1970 metais, FED taip pat kartas nuo karto kėlė palūkanas virš Regulation Q  lubų limito. Ketinta grąžinti infliaciją žemyn. Neįsigilinimas iki galo į situaciją lėmė tai, kad pinigai iškeliavo iš bankų depozitų į aukštesnio pajamingumo instrumentus - tokius kaip iždo vertybiniai popieriai, o tai sumažino bankų kapitalą skolinimui. Tai lėmė kredito krizę, kuri sulėtino ekonomiką ir namų rinkos aktyvumą, automobilių pardavimus, kapitalo išlaidas dėl griežtesnio skolinimo. Regulation Q lubos visoms bankų sąskaitoms išskyrus depozitus buvo panaikintos 1981-1986 depozitoriumo institucijų ir monetarinės kontrolės aktu. Tai buvo pradžia dereguliavimo finansiniam sektoriui ir tai turėjo labai dideles pasekmes - sukėlė daugelį finansinių krizių vėliau. 

 

Taigi Volkeris padidino palūkanas virš Regulation Q limito, o tai lėmė šiokią tokią receciją 1980. metais. Didindamas palūkanas taip greitai, jis atsisakė pateikti tam tikrą siekiamą palūkanų intervalą, kaip kad įprastai centriniai bankai daro. Jis monetarinę politiką ir palūkanų normų politiką ,,rišo’’ prie money supply (pinigų pasiūla), taip leisdamas palūkanų normoms būti savotiškai nustatytoms pagal rinkos jėgas. Tuo pačiu metu jis paskelbė diskonto normą, pakeldamas lygį 1 procentu iki rekordinių 12%. Padarydamas tai, jis paskelbė neeilinę spaudos konferenciją šeštadienio naktį, kuri vadinama ,,šeštadienio košmaru’’. Vardindamas naujausios ekonominius pranešimus, Volkeris sakė: verslo rodikliai buvo geri ir geresni nei tikėtasi. Infliacijos rodikliai buvo blogesni nei tikėtasi. Mes nusprendėme, kad šis veiksmas padės mums išvengti infliacijos augimo ir jį sutramdyti. Šis žingsnis radikaliai skyrėsi nuo to, kas buvo prieš tai vykdoma - griežtinimas per mažas,  per lėtas infliacijai taip stipriai augant, kurią lėmė ir stiprus naftos kainų šuolis  1973 ir 1979. 

Šie naftos kainos šuoliai lėmė naftos kainų augimą nuo 3.56$ už barelį iki piko 39.50$ 1980 viduryje. 

To pasekoje infliacijos lygis, arba vartotojų kainų indeksas, šoko 2,9% per rugpjūčio mėnesį 1972 iki rekordinių aukštumų 14,6% 1980 metais.

Taigi Volkeris turėjo didinti palūkanų normas agresyviai, taip pat vykdyti palūkanų politiką labai volatiliai - jos didėjo nuo 11,61% 1979 iki 19,96% 1980 metais. Vėliau mažėjo. iki 7,65% po metų, o dar vėliau - 1981 šoko virš 20%. 10 metų iždo vertybinių popierių pajamingumas taip pat šoko iki 15,84% 1981 metais.  Pajamingumas buvo 8,91% per Volkerio pirmą darbo dieną. 

Buvo galima numanyti, kad jo pasirinkta palūkanų didinimo agresyviai politika gali padėti infliacijos mažinimuui, tačiau taip pat tai gali lemti ir ateityje besitęsiančią disinfliaciją. Ir pats Volkeris suprato, jog toks agresyvus palūkanų didinimas sukels kredito krizę ir recesiją. Bet kitų būdų nebuvo, nes kai jis tapo FED prezidentu, jam reikėjo greitų sprendimų. Prezidentas Reiganas, palaikė Volkerio planą mažinti infliaciją. Reiganas pagarsėjo savo pasisakymu apie tai, kad yra labiausiai bjaurūs devyni angliški žodžiai: ,,I’m from the goverment, and I’m here to help.’’ Jis pažadėjo mažesnius mokesčius, tap pat mažinti reguliavimą iš vyriausybės. Jo manymu, rinka viską sureguliuoja pati, o per griežtas vyriausybės reguliavimas arba ,,pagalba’’ yra siaubingas dalykas. Taigi, Volkerio monetarinės politikos griežtinimas buvo reikallingas, Reigano mokesčių mažinimas veikė kaip fiskaliniai stimulai. Tokiai situacijai susiformavus, gali būti puiki terpė investavimui į akcijas ar obligacijas, kurios buvo kiek nuvertėjusios dėl  infliacijos didėjimo ir stagnuojant augimui, arba esant stagfliacijos ciklui.

Bondų pajamingumas pasiekė 15,84%. Buvo visuotinis tikėjimas, kad pajamingumas gali tik didėti, tačiau išmaniausi investuotojai numatė, kad taip tęstis negali amžinai ir bondų pajamingumas pradės mažėti. Taip ir atsitiko. Per trumpą periodą, 1980 metų rugpjūtį 10 metų obligacijų pajamingumas pradėjo smukti ir 1986 jau pasiekė 6,95%, o infliacija mažėjo taip pat nuo 14,8% 1980 metais iki 1,1% 1986. gruodžio mėnesį. 

Tai buvo didelis Volkerio pasiekimas. Jis, priešingai nei kritikai, tikėjo, kad infliacija gali būti suvaldoma vienu dideliu užsakymu padidinti palūkanas agresyviai per vieną kartą, vietoj nuoseklaus. Žemėjančios žemumos ir žemėjantys dugnai sekė tiek infliaciją, tiek palūkanas per sekančios tris dešimtmečius. Taigi buvo pasiektas palūkanų normų viršutinis ekstremumas ir nuo to karto jos pradėjo mažėti. Tie, kurie pirko bondus ir tikėjo jų kainų augimu, uždirbo solidžias grąžas. 

Esmė tokia, kad monetarinė politika viekė geriau 1970 metais, nes finansų rinkos buvo griežtai reguliuojamos ir siūlė mažesnes opcijas depozitams ar investavimo pasirinkimams. Bedarbysės lygis nuo tų laikų augo ir FED vėliau visada susidurdavo su perdėtu politikų spaudimu ir šiukšline monetarine politika (žodis junk čia tinkamas) ir palūkanų mažinimu. 

Kas įdomu, kad monetarinė politika nuo tada iki pat 2012 metų buvo paremta money supply kontroliavimu. Visada buvo tikima, kad money supply (pinigų pasiūla) pagrindinis infliacijos veiksnys. Vis dėlto turėti logišką infliacijos siekimo tikslą - t.y. nusistatyti tikslą, kokio siekia FED savo mentarine politika, nuspręsta tik 2012 metais. Nuo tol, svarbiausia tapo, kaip grąžinti infliaciją iki 2% tikslo. Nebe tai, kaip ją mažinti, bet kaip grąžinti į tikslinį lygį. 

Politikų spaudimas - nuolatinis cenrtinių bankų palydovas, todėl jie kartais privalo veikti ne pagal tai, kaip reikia, o pagal tuos, kas užsako muziką

1982 metais FED surengė pusmetinę ataskaitą kongrese, kurioje jis pasisakė, kad ketina mažinti palūkanų normas dėl politinio spaudimo iš demokratų. Taigi palūkanos buvo pradėtos mažinti. Nuo tada iš esmės prasidėjo akcijų rinkos raliai, Dow Jones Industrial Average indeksas pabrango 1408,9% nuo 777 1982 rugpjūčio mėnesį iki piko 11723 sausio mėnesį 2000 metais. Akcijų indekso brangimas prasidėjo po didelės korekcijos 22,3 % nuo 1980 iki 1982 metų. Taigi palūkanų normų mažėjimas nuo to laikotarpio, kai buvo manoma, kad jos niekada nemažės, lėme akcijų rinkų didelį kilimą. Taip pat turėjimo ir bondų kainos augimą bei pajamingumų mažėjimą. 1983 metais infliacija sumažėjo iki 2,5 % 1983 metais ir pakilo iki 4,8% 1984 metais. Bondų investuotojai buvo labai jautrūs kaip visada iki šiol infliacijai. Pajamingumas pašoko taip pat nuo 10,12 % 1983 metais iki 13,99% 1984 metais. FED vėl didino palūkanų normas nuo 8,5%  1983 metais iki 11,5 % 1984 metais.  Taigi, kaip matome, jeigu fiskalinė ir monetarinė politika nesureguliuoja ekonomikos, ją sureguliuoja obligacijų investuotojai. Juk ekonomika juda dėl kredito rinkų ir yra priklausoma nuo jų. Pamoka - sekti obligacijų rinkų dinamiką labai svarbu, nes tai yra vienas labiausiai įtakojančių veiksnių.

Laikotarpyje tarp 1980 iki 1990 buvo epizodų, kai augantys obligacijų pajamingumai lėtino ekonomiką ir uždėdavo savotišką dangtį infliacijai - prigesindavo ją. 1986 metais naftos kaina smuko 62%. Tai buvo bumo ciklo pabaiga naftos verslui. Kiti rodikliai nerodė recesijos signalų, tačiau smunkančios naftos kainos galėjo leisti daryti prielaidą dėl efekto kitoms šakoms. Bondų pajamingumas smuko iki 7,23 % iki 1986 metų gale. Dow Jones industrial average indeksas raliavo toliau - 150% nuo 1984 metų iki 1987 metų, nors infliacija buvo lėtėjanti. Buvo plačiai tikima, kad naftos rinkos krizė nepersiduos kitoms šakoms. Priešingai, mažesnės naftos produktų kainos gali lemti didesnį vartojimą. Bulių rinką palaikė ir Reigano mokesčių mažinimai. Sumažinti mokesčiai daugiausiai uždirbantiems,  tačiau naudas pajuto ir mažiau uždirbantys, nes mažinama buvo visuotinai. Vis dėlto akcijų rinkos sulaukė didelio smukimo  1987 metų spalio mėnesio 19 dieną. Smukimas buvo agresyvus ir per 101 dieną sudarė net 33,5%. Meškų rinka dažniausiai reiškia recesiją, tačiau tuo metu jos nebuvo. Akcijų rinkos vėliau greitai atsitiesė tolimesniam augimui. 

Įdomu tai, kad tų metų rugpjūčio 11, Alanas Greenspanas tapo FED vadovu ir padarė naujokišką klaidą - iš karto paskelbė palūkanų didinimą 50 punktų, taip ketindamas kovoti su infliacija. Spalio 14 dieną, prieš pat didįjį kritimą, komercijos departamentas paskelbė rekordinį prekybos deficitą JAV. Spalio 17 dieną, JAV iždo sekretorius James Baker įspėjo Vokietiją, kad ši turi daugiau pabranginti Vokietijos markę arba JAV devalvuos USD.

Prieš kritimą akcijų rinkose, demokratai sutarė panaikinti mokesčių mažinimus, tai taip pat prisidėjo prie akcijų rinkų kritimo kelios dienos po to. 

Tai šioks toks istorinis fragmentas, kuriuo norėjau pasidalinti. Esmė buvo parodyti tai, kad 1980 metais buvo milžiniška infliacija ir palūkanų normų šuolis į viršų, bondų pajamingumas aukštas, kainos smuko. Visuotinis tikėjimas, kad palūkanos bus didelės, o bondai mokės tokias grąžas. Idealus laikas akcijų augimui buvo ir mokesčių mažinimas iš Reigano administracijos. Akcijų rinkos augimui geras momentas nuo tada iki dabar buvo todėl, kad palūkanų normos nuosekliai mažėjo. Turime periodą, kai jos rekordiškai žemos ir tai ne tik iš FED, bet ir kitų centrinių bankų. 

Istoriją nagrinėju tam, kad suprasti procesus ir galimas jų pasekmes. Taig šiuo metu panašu į atvirkštinį procesą. -  bankai laiko itin žemas palūkanų normas, tikima,  kad inflaicija liks žema visada, bondų pajamingumas itin žemas ir netikima, kad jis gali didėti. Akcijų rinkos rekordinėse aukštumose. Klausimas - kada gali grįžti infliacija,  didėti palūkanų normos ir pradėti augti bondų pajamingumai? Mintis apie tai pateiksiu kituose post'uose. 


Parengė: Dainius Šilkaitis/Forex faktorius analitika



Naujienų prenumerata

Gaukite savaitines rinkų apžvalgas bei naujienas

Privatumo politika

Susipažinkite su "Forex faktoriaus" duomenų rinkimo ir apsaugos politika. Susipažinti