Prekybos karai. Praeityje ir dabar. Kas netaip?

Prekybos karai. Praeityje ir dabar


Noriu šiek tiek pasidalinti faktais iš prekybinių karų, kurių JAV jau yra turėjusi. 1987  metais prezidentas Reiganas  nustatė 100% tarifus Japonijos elektronikai. Jis manė, kad JAV puslaidininkių industrija yra itin svarbi ateities JAV ekonomikai ir jos konkurencingumui. Todėl jo manymu, reikėjo panaikinti neteisingą prekybinę praktiką. Baltieji rūmai skelbė, kad nori būti sąžiningais prekybininkais taip pat, kaip ir laisvais. Taigi JAV norėjo laisvos, bet sąžiningos prekybos. 

1930 metais birželio mėnesį JAV taip pat įvedė tarifus su ketinimais apsaugoti savo ūkininkus nuo konkurencijos iš užsienio ir pakelti kainas. Tai buvo vienos verslo grupės lobistų ,,prastumti’’ tarifai kongresui. Iš esmės šiuo metu esama situacija kiek kitokia, nes tarifai taikomi visoms Kinijos prekėms, daugiau orientuojamasi į apskritai prekybos deficito mažinimą, o ne tik į atskiras verslo šakas. Taigi kontekstas visiškai kitoks. 

 

Vis tik kas nutiko  prasidėjus prekybiniams karams 1930? Ar galime esamus dabar prilyginti praėjusiems? Mano manymu, nereikėtų laukti tos pačios istorijos. Markas Tvenas yra gerai pasakęs: istorija neatsikartoja,  bet ji rimuojasi. Mano manymu, šį kartą esami prekybos karai veiks kitaip. Bet pradėkime nuo pradžių.

 

Tarifai lėmė defliaciją. Kitos šalys pradėjo taikyti tarifus taip pat. Smunkančios pasaulio ekonomikos  ir prekyba smarkiai smukdė žaliavų kainas. Eksportuotojai ir fermeriai bankrutavo, sukelta bankinė krizė. Kredito krizė lėmė tai, kad pramonės produkcija ir žemės ūkio produkcija smuko, bedarbystės lygis augo. Tai nusmukdė ir akcijų rinkas. Šiek tiek statistikos iš tarifų įvedimo laikotarpio: 

 

Prekyba. 75 šalių importas smuko 55% nuo 1930 birželio iki 1933 kovo. JAV pramonės produkcija smuko 41% per tą  patį periodą. JAV eksportas 1930 metais buvo 5,24 milijardai dolerių, tuo tarpu 1933 1,68 mlrd USD. Skaičiuojant su infliacija, eksportas tuo metu JAV buvo mažesnis nei 1896 metais. Kitoms šalims įvedus tarifus, pasaulio prekyba smuko dviem trečdaliais. Smoot - Havey- taip vadinosi aktas, kuris patvirtino tarifus.

 

Kainos. Gamintojų kainų indeksas (PPI) pramonių žaliavų kainoms smuko 24 % per tris metus. PPI grūdų kainoms smogė 59%, kai pasiektas dugnas 1932 metais. Vartotojų kainų indeksas smuko 25 %  per tris metus nuo 1930.

 

 

Paskolos ir indėliai. Komercinių bankų indėliai smuko 36% nuo 43 milijardų 1929 metais iki 27 milijardų 1933 metais. Indėliai buvo užšaldyti suspenduotuose komerciniuose bankuose  ir jų kiekis vis didėjo per 1930 - 1933 metų periodą.

 

Bedarbystė. Bedarbystės lygis ne žemės ūkio sektoriuose augo nuo 5,3% 1929 iki 37,6% 1933 metais. 

 

Tai, kad smuko akcijų indeksai, savaime suprantama. DIJA smuko 47,9% nuo rekordinių. aukštumų  1929 rugsėjo 3 per laikotarpį iki lapkričio mėnesio 13 dienos. Nuo čia atšoko 48% iki balandžio 1930. Taigi galėjo susidaryti įspūdis, kad kritimas nebuvo baisus. ,,Viskas gali tik kilti!’’- toks tikėjimas į rinkas grįžo greitai. Ar neprimena dabartinių rinkų, kai po staigaus kritimo 2018 metais, 2019 metai viską grąžimo atgal. Tęsiami istoriją: 1930 metų balandžio 17 dieną prasidėjo kritimas, kuris siekė net 86%. Dugnas pasiektas 1932 liepos 8 dieną. Kas sukėlė tokią krizę, sunku atsakyti. Daugelis kaltina prekybos karus, tačiau yra daug analitinių straipsnių, kurie kaltina monetarinę politiką. Sakyčiau net daugiau. FED vadovas Ben Bernanke, kuris praleido daug valandų nagrinėdamas Didžiąją depresiją, 2002 metais pasisakė: ,, kas liečia Didžiąją depresiją…. Jūs teisūs, mes tai padarėme. Mes labai apgailestaujame dėl to. Bet ačiū Jums, mes to nepakartosime dar kartą.’’ Daugelis akademikų kaltino ne prekybos karus, o monetarinę politiką. Miltonas Friedmanas ir Anna Swartz 1963 metų knygoje ,, Monetary History of the United States’’ kaltino būtent FED. Tarp kitko, Bernanke šiuos žodžius ištarė per konferenciją, skirtą paminėti Miltono 90 gimimo metines. 

 

Kaip pasibaigė panika rinkose tuo metu 1933 metais? Prezidentu tapo Frank Roosvelt. Jis tapęs prezidentu paskelbė 4 dienų nedarbo dienas nuo kovo 6. Taip sutaupyta laiko iki tol, kol Kongresas nuspręs kaip apsisaugoti nuo nacionalinių bankų griūties. Nauji įstatymai lėmė tai, kad FED suteikė papildomai valiutos aktyvų bankams tam, kad atsidarius jie galėtų patenkinti visus klientų poreikius. Kitaip tariant, FED privalėjo užtikrinti tiekti neribotus valiutos kiekius ir tai reiškė 100% apsaugotus indėlius. Bankams buvo uždrausta iškeisti auksą ar eksportuoti jį. Roosvelt atitraukė JAV nuo aukso standarto. Kitos šalys surišo savo valiutą su auksu iki pirmo pasaulinio karo, per karą tai sustabdė, tačiau tęsė po karo. JAV pavėlavo į šį vakarėlį, nes daugelis šalių atsisakė aukso standarto 1931-1932 metais. Atisakius aukso standarto, ekonomika pasiekė dugną ir atsispyrė nuo jo vėl augimui . Taigi tikėtina, kad tai ir buvo krizę sukėlęs faktorius. Ben Bernanke daug studijavo šią krizę ir taip pat manė, jos limituota aukso pasiūla lėmė defliaciją, vėliau tai persimetė į paniką bankuose, o tai lėmė ekonomikos smukimą - to pasekoje dar didesnę defliaciją. Bernanke taip pat manė, kad dėl to, jog FED per ilgai užsibuvo aukso standarte, lėmė finansų krizę. 

 

Atgal į dabartį. Ar nepanašu? Panašu, bet kitaip. Šiuo metu taip pat jeigu turėsime depresiją, kalta bus arba monetarinė poilitika, arba prekybos konfliktai. Klausimas kyla - ar depresijos pavyktų išvengti jeigu prekybos karai nevyktų? Greičiausiai ne. Juk Kinijos ekonomika lėtėja ženkliai, ir tas vyksta jau iki tarifų įvedimo. Euro zonos pramonės produkcija augo tik 2% nuo 2011 iki 2016 metų, dabar matome, kad pramonės produkcija netgi traukiasi. Kinijos bankų paskolos didėjo nuo 30,3 trln juanių iki 117 trln juanių per periodą nuo 2008 iki 2017. Negana to, buvo finansuojama daug perteklinės gamybos. PPI mažėja. Japonija - senėjanti visuomenė, tiksliau šiuo metu seniausia populiacija pasaulyje. Skaičiuojama, kad toks statusas liks iki 2050 metų. JAV vartojimas santykinai mažas lyginant su prieš tai buvusiais pilko laikotarpiais. Namų rinka taip pat nėra labai jau optimistinė. Priešingai nei Baby Boomers (karta, gimusi po karo), dabartiniai milienium kartos atstovai ilgiau būna nevedę ir nuomoja apartamentus miestuose. Jie neskuba vesti, įsigyti savo namų priemesčiuose ir turėti vaikų. Kapitalo išlaidos taip pat atsargios - verslas po didžiosios krizės atsargesnis. BVP augimas vidutiniškai 2% per periodą nuo 2011 metų. Praeityje tai būtų jau greito perėjimo į recesiją stadija. 

 

 

Šiuo metu ekonomikos stagnuoja ir prekybos karai, kurie šiuo metu afišuojami, neturėtų būti pagrindiniai kaltininkai. Problema yra skolose, defliacijoje ir demografijoje. Per daug skolos, kuri akumuliuota praeityje, smažina lengvos monetarinės politikos efektyvumą, taip pat ir fiskalinę politiką skatinant paklausą. Nebėra efektyvių priemonių. Jeigu skolos gilės, rezultate greičiausiai galime pamatyti defliaciją, kas yra blogai pelningumams. Taigi, lengva monetarinė politika irgi gali lemti defliaciją! Atrodytų nerealu, bet yra būtent taip. 

 

Kaip prekybos karai gali atrodyti šių dienų kontekste?

 

Man asmeniškai keista, kai daugybė analitikų lygina prekybos karus, kurie buvo su dabartiniais taip, tarsi istorija atsikartotų 100%. Mes gyvename visiškai kitame laikmetyje ir  manau,  jog reikia tik įjungti vaizduotę ir bus labai suprantama bei aišku, kad šiuo metu gyvename transformacijos periode. Atekliauja dirbtinis intelektas. Ir jis pakeis labai daug ką. Prie ko čia dirbtinis intelektas ir Kinija? Ogi prie to, kad pigi darbo jėga nebebus rodiklis. Robotas gali atlikti darbą pigiau nei kinietis, tuo tarpu amerikiečiai, pasigamindami pas save dar sutaupo ir transporto išlaidas. Šiaip jau laikas grąžintis gamybą ar kitokią veiklą iš Kinijos gali būti labai tinkamas. Tarkime, kad ir 3D spaudinimas - prognozuojama, kad 2060 metais, pusė gaminamų daiktų bus galima atsispausdinti. Tai sumažins globalią prekybą ketvirtadaliu, mažiau reikės prekybos tarpininkų ir produkcijos iš mažų atlyginimų šalių. Taigi prekybos deficitas didiesiems importuotojams trauksis (JAV), sunku bus šalims, kurios buvo priklausomos nuo eksporto,  t.y. su pertekline einamąja sąskaita. 3D technologija skverbsis ir į kitą sektorių, kuris priklausomas stipriai nuo darbo jėgos - statybų. Technologija bus naudojama statyti namams - technologija ,,pasakys’’ printeriui kur pilti betoną ir kokiu greičiu džiovinti. Spaudintuvas pakartotinai daro betono sluoksnius ir taip sudaro masyvą. Sveikatos srityje taip pat daug atradimų - genetikos paketimai ir kiti. Prognozuojama, kada iki 2030 metų daugelis automobilių priklausys dalinimosi kompanijoms, o ne privatiems asmenims. Amerikiečių šeima vidutiniškai išleidžia 5600$ transportui per metus. Taigi toks pasikeitimas galėtų lemti apie 1 trilijono dolerių vartotojų paklausos mažėjimą. Kitas momentas - vilkikų vairuotojų pakeitimas savavaldėmis mašinomis. Skaičiau, kad Catepillar turės  45 savavaldes mašinas, kurios dirbs galežies rūdos kasyboje. Pilno etato darbuotojo atlyginimas nuo 65 iki 100k USD per metus. Net jeigu automatinės mašinos kaina būtų 400k USD didesnė, didžioji dauguma kompanijų pasisako, kad vistiek rinktųsį jas. 

 

Taigi, technologijos keičia pasaulį ir šiuo atveju prekybos karai jau net nebeatrodo prasmingi, tiksliau jie atrodo prasmingi tam, kas susivoks grįžti iš Kinijos ir pamiršti pigios darbo jėgos privalumus. Produktyvumas yra naujos žaidimo taisyklės. Laimės tie, kas tuo pasinaudos. Nerandu kitokių priežasčių. Šiuo metu fizinio darbo reikalaujančios industrijos sudaro apie 75% privataus sektoriaus darbo vietų ir apie 70% privataus sektoriaus BVP, tačiau ten daroma tik 30 % investicijų į informacines technologijas. Tuo tarpu informacinių technologijų industrijos kol kas daugiausiai kūrė produktyvumo kompiuterių industrijai. 25% JAV privataus verslo darbo vietų sukuriama čia, 30% BVP, tačiau daroma 70% visų privataus verslo investicijų į technologijas. Taigi dabar technologijos jau atkeliaus į fizinės darbo jėgos reikalaujančias industrijas ir keis gyvenimą jose. 

 

 

Šiokios tokios išvados. Prekybos karai įdomi tema žiniasklaidai ir ji skamba intriguojančiai, žmonės mėgsta skandalingas antraštes. Norisi efekto. Daug kalbų apie krizę, kuri gali įvykti. Bet juk neatitikimai vyksta jau iki prekybos karų su Kinija. Obligacijų pajamingumai, infliacija, monetarinė politika. Šiuo atveju JAV mėgina sumažinti prekybos deficitą. Vyksta didelis chaosas, kuriame vieni kaltina monetarinę politiką, kiti kaltina prekybos karus dėl to, kad ekonomika lėtėja ir nėra infliacijos augimo tokio, koks užtikrintų tvarų augimą. Vis dėlto ar tai nėra technologinės revoliucijos priežastys? Suirutės kartais būtinos tam, kad pamatyti didelius teigiamus pokyčius. Šalys, kurios turi neigiamą prekybos deficitą ir didelį, kaip JAV, jeigu didins produktyvumą ir dar daugiau investuos į technologijas, greičiausiai deficitas pasinaikins. Galbūt dabar gyvename rekordinio prekybos deficito JAV laike, kuris po  didesnės suirutės pradės trauktis. Pagyvensime., pamatysime…


Parengė: Dainius Šilkaitis/Forex faktorius analitika

Naujienų prenumerata

Gaukite savaitines rinkų apžvalgas bei naujienas

Privatumo politika

Susipažinkite su "Forex faktoriaus" duomenų rinkimo ir apsaugos politika. Susipažinti