Apie paklausą ir pasiūlą

Apie paklausą ir pasiūlą

 

Fundamentalus, pamatinis ekonomikos konceptas yra tai, kad kaina priklauso nuo paklausos ir pasiūlos. Idėja yra paprasta ir gili. Dvi konkuruojančios ir priešingos jėgos kontaktuoja viena su kita ieškant teisingos kainos. Gamintojas arba tiekėjas tikisi pateikti didesnius kiekius ties didesne kaina, o vartotojas (paklausa) turi priešingą tikslą: jie nori pirkti mažiau kainai pakilus, daugiau - kainai nukritus. 

Grafike matome paklausos ir pasiūlos kreivę. Joje pavaizduota kombinacija kainų ir kiekių. Pasiūlos kreivė eina į viršų iš kairės į dešinę , o paklausa eina nuo didžiausios iki mažiausios žemyn.





Dvi kreivės susikerta viena su kita viename taške: tas taškas vadinamas ekonomine nirvana. Šis taškas tai yra unikalus kainos ir kiekio santykis, kuris tenkina abi puses. Kitaip tariant, gamintojai tikisi tiekti tam tikrą kiekį, tuo tarpu vartotojams reikalingas būtent toks kiekis.  

 

Voratinklio teorema

 

1920 metais ekonomistas, dirbęs JAV žemės ūkio departamente,  Mordecai Ezekiel, siekė rasti būdą,  kaip apsaugoti fermerius nuo nepageidaujamo volatilumo paršelių kainose. Apie 1934 metus, jis priartėjo prie galimo sprendimo siekiant išaiškinti paršelių kainų ciklus. Ezekiel rado keletą mokslinių darbų iš Henry Schultz ir Umberto Ricci, kurie išgrindė ,,voratinklio’’ teoremą, pagal kurią, kainos juda ciklais aplinkui pusiausvyros tašką. Kai kuriais atvejais kainos pabėga nuo saldaus taško, arba pusiausvyros. Grafikas panašus į voratinklį:

Tarkime, pradedame nuo pusiausvyros taško. Tam tikroje distancijoje nutolus nuo ekonominio nirvanos ties susikirtimo tašku, kuomet fermeriai nusprendžia kolektyviai patiekti 1000 paršelių per ateinantį sezoną. Ties šiuo kiekiu, ties tašku Kiekis 0, fermeriai tikisi pateikti rinkai paršelių po $100 už vienetą, arba kitaip tariant ties Kaina0 pagal pasiūlos kreivę. Vis dėlto, pirkėjai tikisi mokėti ir daugiau už šiuos 1000 paršelių, tai parodyta kaip Kaina1 grafike. 

Fermeriai, suprasdami tai, galėtų pasistengti patiekti daugau paršelių rinkai ir imti po 200 USD už vienetą. Pasiūlos kreivė rodo, kad jie tikisi patiekti Kiekis1 = 2500paršelių, tačiau šiuo metu jau perteklinės atsargos šiam sezonui, todėl viskas, ką gali padaryti ,tai pasistengti šį kiekį patiekti rinkai kitam sezonui. Atėjus naujam sezonui, fermeriai pristato 2500 paršelių rinkai, bet nusivylė, nes rinkos kaina, kurią jie gali gauti yra vos 125 USD. Tai yra kaina, kurią sutinka mokėti pirkėjai šiam paršelių kiekiui. Ties tokia kaina kaip pavyzdyje 125USD už vienetą, fermeriai sutinka pateikti rinkai tik 1250 vienetų rinkai, tai tampa kito sezono planu. Kai tik jie patiekia tokį  kiekį, vėl yra nustebę, nes kaina rinkoje yra aukštesnė nei jų tikėtiesi 125USD už tokį kiekį. 

Šis grafikas rodo pervertintą arba nedavertintą sezono kainą ir savotišką vejimąsi kainų grafike. Grafikas vaizduoja skirtumą tarp realizuotos ir laukiamos kainos. Kiekvienam sezonui einant tolyn laike, vis mažėja kainos ir lūkesčių atotrūkis, kol pasiekiamas pasiausvyros taškas, arba ekomoninė nirvana. 

Žinoma,  realiame gyvenime viskas nėra taip grafiškai idealu, tačiau esmė ta pati - tai yra pagrindiniai rinkos veikimo principai. Jeigu jų lūkesčiai dėl ateities kainų priklauso nuo dabartinės rinkos kainos ir startinis taškas yra kitas nei Kaina ir Kiekis, kainos ir kiekiai svyruos per laiką, o tai įtakos perteklių tiekime arba perteklių paklausos ateinantį sezoną.

Taigi paveikslėlyje pavaizduota situacija, kai rinka pasiekia ekonominę nirvaną, yra tik vienas iš galimų scenarijų. Jeigu kreivė pasiūlos ir paklausos šiek tiek pakoreguota, kaip pavaizduota žemiau, kaina ir kiekis svyruos amžinai, niekada nepasiekdamos ekonominės nirvanos.




Kitoje kreivėje kainos ir kiekių spiralė išorinė, o tai lemia nuolat didėjančius smukimus ir nuostolius, tuo tarpu šventes ir  badą vartotojams, kol galų gale rinka visiškai patenka į krachą. Tai yra ekonominis pragaras:



Skirtumas tarp ekonominės nirvanos ir pragaro yra dėl esminio dalyko - lūkesčių. Kadangi paršelių fermeriai tikisi kitą sazoną tokios pačios kainos kaip dabartinė, visada lieka nustebę, kai kainą kitą sezoną pamato kitokią. Ezekiel pateikė savo atradimus ir analizes manydamas, kad tai padės fermeriams būti daugiau informuotiems ir elgtis atitinkamai. Tačiau tai nepadėjo. Po antro pasaulinio karo paršelių kainos ir paklausos ciklai tapo dar labiau akivaizdūs, tačiau šie atradimai nepadėjo fermeriams.

 

Atsakymų mėgino ieškoti ekonomistas John Muth 1961 metais. Jam kilęs klausimas buvo - kas būtų, jei visi paršelių fermeriai ir pirkėjai būtų ekonomistais? Jei jie puikiai suprastų voratinklio veikimą taip, kaip to norėjo Mordecai Ezekiel? Jeigu jie skaitytų paklausos - pasiūlos kreives tesingai? Tokiu atveju, nebūtų galimybių paršelių pertekliui ar deficitui, nes fermeriai pateiktų rinkai kiekį, kurio tikimasi už tam tikrą kainą. Rinka būtų ilgalaikiam pusiausvyros taške. Net jeigu atsirastų šokai - maras ar ligos, dėl kuriių nukentėtų tiekimas, rinka gretai pasiektų pusiausvyrą ir vėl. Muth sutiko, kad vienintelis racionalus paršelių fermerių lūkestis, kaip ir kiekvieno verslininko turėtų būti lūkesčiai, pagrįsti ekonomine pusiausvyra, kitaip tariant racionalūs lūkesčiai. Visi kito tipo lūkesčiai reikštų prastesnius rezultatus. Muth teigė, kad ekonominis cikliškas paršelių rinkos fenomenas ir voratinklio modelis nėra produktas neteisingų ekonominių lūkesčių. Tai daugiau būdingas komplikuotų ekonominių sistemų atsakas į ciklus ir išorės šokus. Fermeriai turi racionalius lūkesčius, kiek patiekti į rinką. Jie yra homo economicus, racionalios būtybės. Muth racionalių lūkesčių teorija buvo kaip savotiška antiteorija. Trys pagrindiniai principai: 1) Informacija įbaugina ir ekonominė sistema nešvaisto jos. 2) lūkesčiai formuojami specifiškai, priklausomai nuo aktualios ekonominės padėties. 3) ,,viešos prognozės’’ neturi jokios reikšmės ekonomikos vystymuisi (nebent tai paremta inside informacija).

Pasak Muth, kitos ekonominės teorijos buvo negelbėjančios ir neturinčios jokios prognozuojamos galios. Racionalūs lūkesčiai nebuvo tas pats, kas sakyti, kad ekonominių produktų taikymas yra nulinės pridėtinės vertės užsiėmimas. Jis juokavo, kad taip yra todėl, kad asmenys atlieka blogiausias prognozes lyginant su rinka. Tokie jo pasisakymai laikmetyje buvo radikalūs ir greičiausiai todėl, jis perdaug neviešino savo atradimų bei liko užribyje. Tuo metu būtų buvę keista, kai visi aplinkui tikėjo ekonomistų profesijos nauda, pasakyti: ,,žiūrėkite, tai įdomu. Tačiau tai nieko neduos.’’

Vėliau kitas ekonomistas, Robert Lucas, iš to paties Carnegie Mellon’s GSIA fakulteto, iškėlė Muth idėjas, tačiau gerokai jas išplėtė nuo pradinio tikslo - planuoti gamybą, tačiau sukurti alternatyvą tuo metu populiarioms makroekonomikos konsepcijoms,  kurias grindė britų ekonomistas John Maynard Keynes. Buvo tikima, kad yra glaudus ryšys tarp bedarbystės lygio ir infliacijos. Maža bedarbystė - didelė infliacija ir atvirkščiai. Toks santykis tarp bedarbystės ir infliacijos vadinamas Philips Curve. Pagal šią kreivę valdininkai priimdavo sprendimus dėl politikos. Vis dėlto 1970 Philips Curve melavo ir matėme situaciją, kai buvo didelė bedarbystė ir didelė infliacija. Tai pavadinta stagfliacija. Taigi Keynes strategijos nepadėjo FED išspręsti problemos. Lucas atrado, kad Philips kreivė neturi jokių priežasties - pasekmės santykių. Jeigu asmenys ekonomikoje turi racionalius lūkesčius, Lucas teigė, kad tuomet vyriausybių politika siekiant sumažinti bedarbystę ar infliaciją neveiks taip, kaip politikai nori. Jeigu verslas tikisi didesnės infliacijos dėl vyriausybės intervencijos, jie atsakys į tai įskaičiuodami šį faktorių savo planuose dabar pat, o tai reiškia, kad naujas pusiausvyros taškas bus pasiektas, kuriame bedarbystės lygis nesumažės. Lucas kritikavo Keynes strategijas kaip neveikiančias monetarinei politikai formuoti ir bevertes. Po kurio laiko Lucas tapo dominuojančiu ekonomistu, racionalūs lūkesčiai tapo nauju požiūriu tarp centrinių bankų, reguliatorių, valdininkų. Už racionalių lūkesčių pagrindimą, Robert Lucas gavo Nobelio premiją 1995 metais. Vėlesni atradimai tik patvirtino žmogaus kaip Homo economicus, ekonominės esybės egzistavimą. Muth liko nuošalyje, nes mažokai savo atradimus reklamavo, tačiau atradimai svarbūs ir reikšmingi. 

Ką norėjau šiuo straipsniu pasakyti? Ogi tai, kad rinka turi racionalius lūkesčius ir rinka labai greitai prisitaiko prie tam tikro konteksto. Todėl rinkose tikroji fundamentika yra išmokti suprasti rinkos lūkesčius, taip pat paklausos - pasiūlos veikimą, pusiausvyros taškus, tikimybių teorija ir rizikos valdymą. Taip pat suprasti, kad politika ar tai monetarinė, ar kita nebūtinai turi suveikti. Jeigu aplinkiniai ekonomistai šaukia apie tai, kad reikia pirkti vieną ar kitą instrumentą, greičiausiai tai nesuveiks, nes prielaidos remiasi daugiausiai praeitimi arba praeities formulėmis. Istorija nesikartoja, ji tik rimuojasi, kaip yra sakęs Markas Tvenas. Todėl tikslas rinkose - skatyti grafikus, kurie yra čia ir dabar, įvedant teisingą rizikos valdymą, tikimybes. Apie tai kituose straipsniuose. 

 

Paregė: Dainius Šilkaitis/ Forex faktorius analitika


 

 

Naujienų prenumerata

Gaukite savaitines rinkų apžvalgas bei naujienas

Privatumo politika

Susipažinkite su "Forex faktoriaus" duomenų rinkimo ir apsaugos politika. Susipažinti